VI

Jie

„Aš sakiau, kad nebebus tų nuostabių vietų, kur mes galėtume važiuoti, kai aš būsiu baigęs universitetą. Klausyk ausimis! Viskas bus kitaip. Mums reikės leistis liftu, apsikrovusiems lagaminais ir visokiais ryšuliais. Mes turėsim skambint giminėms ir pažįstamiems, su visais atsisveikint, o paskui iš viešbučių siuntinėti atvirukus. Aš dirbsiu kokioj įstaigoj, kalsiu pinigus, važinėsiu į darbą taksi arba Medisono aveniu autobusais, skaitysiu laikraščius, vakarais lošiu bridžą, vaikščiosiu į kiną, žiūrėsiu idiotiškiausius trumpametražius filmus, reklamas ir kino kronikas. Kino kronikas! Apsaugok Viešpatie! Amžinai kažkokios kvailos žirgų lenktynės, paskui kokia nors poniutė sudaužo į laivo pirmgalį butelį šampano, paskui kelnėta šimpanzė važiuoja dviračiu...

Viskas, viskas bus nebe taip. Bet tu vis vien nesupranti, ką aš noriu pasakyt... „^[48]

J. D. SALINGER,

Rugiuose prie bedugnės, 1951